Lietuvoje jaunavedžiai gali pasirinkti, kur susituoks – įregistruota santuoka civilinės metrikacijos biure ar suteiktas Santuokos sakramentas bažnyčioje. Kunigas. dr. Bernardas Mindaugas Verbickas OP primena, ką reiškia tikroji santuokos bažnyčioje prasmė, kas yra Santuokos sakramentas ir net kaip reikėtų elgtis, jei vienas sutuoktinis yra kito tikėjimo ar išsiskyręs.

– Kas yra Santuokos sakramentas ir ką jis reiškia?
– Tai abipusis vyro ir moters savęs padovanojimas vienas kitam. Kadangi Dievas myli žmogų besąlygiškai ir neatšaukiamai, tokios meilės mes visą gyvenimą mokomės ir ieškome. Ją prie altoriaus vienas kitam pažada jaunieji. Šiuo keliu eidami sutuoktiniai panašėja į Dievą. Jie vienas kitam liudija Dievo meilę ir tampa gyvu pasakojimu apie Dievą visiems juos matantiems.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į sužadėtuves, kaip ypatingą pasirengimo santuokai įvykį. Sužadėtuvėms Bažnyčia taip pat numato maldą, apeigas ir palaiminimą. Tai gali atlikti ir sužadėtinių tėvai, ir kunigas.

– Kas gali priimti Santuokos sakramentą bažnyčioje?
– Jaunieji turi atitikti katalikiškai santuokai keliamas įvairias sąlygas, neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių. Tai turi būti pakrikštyti vyras ir moteris (bent vienas iš jų), laisvi sudaryti santuoką, t.y. niekieno neverčiami ir anksčiau nesituokę bažnyčioje, įsipareigoti ištikimybei, pritarti Bažnyčios mokymui apie santuokos vienatinumą (galima tik viena sąjunga tarp vieno vyro ir vienos moters) bei neišardomumą (santuoka negali būti nutraukta), būti atviriems gyvybei, įsipareigoti pakrikštyti visus iš jų sąjungos gimsiančius vaikus, auklėti juos katalikiškai ir kt.

– Ką daryti, jei vienas iš sutuoktinių neturi visų reikalingų sakramentų?
– Neretai pasitaiko, kad vienas iš sužadėtinių nėra priėmęs Sutvirtinimo sakramento. Ar reikia Sutvirtinimo sakramento tuokiantis? Atsakymas – taip. Todėl jo neturint reikėtų kreiptis į savo parapiją maždaug prieš metus iki numatytos santuokos ir nuo rudens pradėti ruoštis Sutvirtinimui, nes santuoka be Sutvirtinimo sakramento negalima. Jei vis dėlto prieš jungtuves nėra galimybių tinkamai pasiruošti Sutvirtinimui, aptarus Sutvirtinimo priėmimą ateityje, kunigas gali prašyti vyskupo leidimo nukelti pasirengimą Sutvirtinimui po santuokos.

– Kada kreiptis į parapiją norint susituokti?
– Santuoka negali būti sudaroma skubotai, todėl sužadėtiniai turėtų kreiptis gerai apsvarstę savo sprendimą, iš anksto ir niekur neskubėdami. Vėliausiai kreiptis į parapiją derėtų, likus pusei metų iki santuokos. Tačiau norint pasirinkti tinkamą laiką vasaros savaitgaliui, ypač didmiesčiuose, optimalu būtų kreiptis prieš metus.

– Į kokius klausimus reikia būti pasiruošus atsakyti ir kokie dokumentai reikalingi?
– Reikalingas asmens dokumentas; aktualus išrašas, liudijantis asmens krikštą bei laisvą stovį, išduodamas bažnyčioje, kurioje žmogus buvo pakrikštytas; Sutvirtinimą liudijantis dokumentas; pažyma apie išklausytus pasirengimo bažnytinei santuokai kursus. Surinkus reikiamus dokumentus, sužadėtiniai kartu su kunigu pildo nustatytos formos anketą, tarnaujančią kaip priemonė pokalbiui apie sąmoningą pasirengimą prisiimti visą gyvenimą truksiančius įsipareigojimus, susilaukti vaikų ir šeimos gyvenime puoselėti katalikų tikėjimą.

– Kokią parapiją pasirinkti santuokos Sakramento priėmimui: jaunosios ar jaunojo?
– Reikėtų rinktis tos parapijos bažnyčią, į kurią sužadėtiniai eina melstis.

– Kartais pora, susiėjusi naujame jiems mieste, ne visada turi savo parapiją – kaip išsirinkti, kur tuoktis?
– Parapija laikoma bažnyčia, esanti toje teritorijoje, kurioje žmogus gyvena bent keletą mėnesių.

– Ką daryti, jei vienas iš poros yra netikintis arba kito tikėjimo?
– Juokaujama, kad meilė akla, o gyvenimas poroje greitai gražina regėjimą akliesiems. Įsimylėjėliams gali atrodyti, kad svarbiausia yra meilė, o tikėjimo klausimai – kažkur ten toliau. Vis dėlto gyvenimas rodo, kad ilgainiui tikėjimo suderinamumo klausimas tampa labai svarbus. Ypač kai ateina vaikų krikšto ir auklėjimo laikas. Bažnyčia nedraudžia sudaryti santuokų su netikinčiais arba kito tikėjimo asmenimis, tačiau įžvelgia, kad pavojus tikinčiajai šaliai prarasti tikėjimą yra realus. Juk ir liaudyje sakoma: “su kuo sutapsi – toks ir pats tapsi”. Todėl tokiais atvejais prašoma katalikiškosios šalies apsispręsti šalinti pavojus prarasti tikėjimą, krikštyti vaikus, auklėti juos katalikiškai bei su kita šalimi visa tai iš anksto aptarti. Tačiau tai ne tik vaikų klausimas. Katalikybė puoselėja tam tikrą santuokos koncepciją (jos tikslus ir esmines savybes). Todėl svarbu, kad abi šalys dėl jų sutartų. Jei šie klausimai išsprendžiami – vyskupas gali duoti leidimą tuoktis su netikinčiu arba kito tikėjimo žmogumi.

– Ką daryti, jei vienas iš poros yra išsiskyręs?
– Situacijos gali būti labai įvairios, todėl kiekvienu atveju reikėtų pasitarti su kunigu. Pavyzdžiui, reikia skirti civilinę ir religinę santuoką. Jei norintys susituokti yra katalikai, o vieno iš jų nutraukta santuoka buvo tik civilinė, galima tuoktis Bažnyčioje, nes civilinės sąjungos Bažnyčia nelaiko galiojančios religiniu požiūriu. Tačiau dviejų nekrikštytų asmenų civilinė santuoka yra galiojanti pagal prigimtinę teisę. Jei kitos (ne katalikų ar stačiatikių) krikščioniškos konfesijos asmuo buvo sudaręs civilinę santuoką su ne kataliku ar nekrikštytu asmeniu, tokia santuoka laikoma galiojanti. Jei nekrikštytas ar kitos (ne katalikų ar stačiatikių) krikščioniškos konfesijos žmogus buvo susituokęs su kataliku tik civiline arba savo konfesijos religine forma, negavęs Katalikų vyskupo leidimo, tokios santuokos Katalikų Bažnyčia nepripažįsta. Atskiros nuostatos taikomos Katalikų ir Stačiatikių sudarytoms santuokoms, nes Stačiatikių Bažnyčios sakramentų teologija (priešingai nei protestantiškųjų bažnyčių) yra labai artima Katalikų Bažnyčiai. Kanoninės formos nesilaikymas mišrioje katalikų ir protestantų santuokoje lemia jos negaliojimą. Stačiatikių atveju toks nesilaikymas turi įtakos tik santuokos teisėtumui. Tam tikrais atvejais, katalikiška santuoka gali būti pripažinta negaliojanti bažnytiniame teisme. Norint pradėti bylą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, pirmiausia patartina kreiptis į savo parapijos kunigą.

– Kokius praktinius dalykus reikėtų aptarti su kunigu ar parapijos atstovu prieš vestuves (gėlės, dekoras, sveikinimai lauke)?
– Dera aptarti ceremonijos detales, pasirinkti Šventojo Rašto skaitinius, galima susitarti dėl papildomo bažnyčios puošimo, liturginės muzikos kūrinių ceremonijos metu, sveikinimų lauke. Šie ir panašūs dalykai, priklausomai nuo parapijos ir jaunavedžių pageidavimų, gali skirtis, todėl svarbu iš anksto pasikalbėti su parapijos atstovu.

– Amžinas klausimas – auka bažnyčiai: vieni pritaria, kiti – ne. Gal yra patarimas, kaip įvertinti, kiek galimybės leidžia ir širdis nori duoti?
– Auka – laisvas žmogaus veiksmas, paliktas jo sąžinei ir bažnytinės atsakomybės jausmui. Bet koks konkrečios sumos įvardinimas bematant mus įvesdina į pirkimo – padavimo santykį. Tačiau Dievo namai negali virsti prekybos namais. Vis dėlto, tikintieji turi pareigą išlaikyti savo Bažnyčią, ja rūpintis bei dalyvauti jos darbuose. Svarbu, kad tikintieji būtų sąmoningi, jog parapijos poreikiai yra jų pačių reikalas. Neretai aukos yra vienintelis bažnyčios tarnų pragyvenimo, parapijos veiklų šaltinis bei evangelizacijos priemonė. Žinoma, iš kitos pusės skaidrus ir išmintingas parapijos gėrybių administravimas turi įkvėpti žmonėms tokį sąmoningumą. Kaip ten bebūtų, auka niekada negali tapti sąlyga sakramento teikimui ir priėmimui. Tam, kad kiekvienas jaustųsi laisvas duoti tai, ką mano esant teisinga pagal išgales, nesijausdamas įpareigotas atitikti kokius nors lūkesčius, taikoma anonimiška aukos forma.