Vestuvių ceremonijos – mini etiudai
Lietuvoje galimi du būdai įteisinti santuoką: galite pasirinkti bažnyčią arba civilinės metrikacijos biurą. Jau kelerius metus džiaugiasi jaunieji, jog nebūtina vestuvių ceremonijos metu eiti į šaltus ir nejaukius metrikacijų biurus, galima susitarti dėl išvykstamosios santuokos. Tačiau yra apribojimai: tik tam tikros savaitės dienos ir darbo valandos, kurios dažnai netenkina jaunųjų.
Ką gi daryti? Išeitis yra. Galbūt lietuviai tampa drąsesni, o gal tai Vakarų filmų įtaka, bet vis dažniau ceremonijos yra ruošiamos individualiai ir metrikacijos darbuotojo ten gali ir nebūti. Jaunieji su liudininkais apsilanko formaliam santuokos įregistravimui dieną prieš arba vestuvių dienos rytą, o oficialioji ceremonija svečiams būna vėliau. Taip lengviau organizuoti vestuvių dienos laiką, taip patogiau svečiams, o ir jauniesiems mažiau biurokratinio streso.
Primenu, jog civilinė santuoka tetrunka septynias minutes, vos septynias. Kai turime laisvę ceremoniją turėti tokią, kokios nori jaunieji, laikas mums nėra problema. Pastaruosius du sezonus ceremonijas vedė seneliai, tėčiai, draugės, pusbroliai ir net įvairūs personažai. Kodėl išskyriu du sezonus? Todėl, kad būtent paskutiniai du pagausėjo tokiomis ceremonijomis.
Anksčiau turėdavome tokių ceremonijų, bet labiau dėl praktinės pusės. Kai dokumentacija tiek pabosta, kad jaunieji nuleidžia rankas, susituokia ten, kur gyvena, ir tuomet šventės dieną jau kuriame jų norimą vaizdą.
Mini etiudas – taip vadinu ceremonijas, kurias ruošiame kartu su jaunaisiais. Visų pirma susidėliojame struktūrą, jaunieji ruošiasi įžadus arba priesaikas. Jei yra kokia meniška siela, svečių ir draugų tarpe, kuri gali padainuoti, pagroti ar eilėmis prabilti – visada siūlau įtraukti.
Nebijokite sakyti įžadų ir priesaikų, juk tai taip jautru ir nuoširdu. Tie, kas eina į bažnyčią, juk nebijo prieš Dievą pažadėti, prisiekti dalykus, niekas nesako – nesakysiu. Kai ateina laikas rašyti įžadus, dažnai girdime: oi ne, neturėsim ką pasakyti, bijosime, bus nejauku. O be reikalo. Tai akimirka, kai patiems artimiausiems girdint galite prisipažinti meilėje, ir jei kyla minčių, jog baisu ar gėda, būtų verta susimastyti, kodėl ir iš kur tos baimės.
Ceremonijos metu visada reikia paminėti, kad civilinė santuoka jau įvyko, galbūt kelios detalės iš to, kaip viskas vyko.
Svečiai turi suprasti, kad niekas nebando jų apgauti, tiesiog meilės priesaika yra daug romantiškiau, nei septynios minutės oficialių tekstų. Idėjus širdies, nuoširdumo, kruopštumo – ceremonija tampa ta šventės dalimi, kurios neįmanoma pamiršti, o juk tai ir yra svarbiausia vestuvėse. Tad būkite ir toliau drąsūs, originalūs, nebijokite daryti taip, kaip norite jūs ir negalvokite, ką pasakys kiti.